Mūsų motinos, mūsų tėvai (filmo recenzija)

“Mūsų motinos, mūsų tėvai" („Unsere Mütter, unsere Väter“) arba „Generation War“

TV Filmas, Karinė drama

Vokietija, 2013m.

Režisierius: Philipp Kadelbach

"1941-ųjų birželis. Penketas draugų – Vilhelmas, Frydhelmas, Šarlotė, Viktoras ir Greta –  susitinka mažoje Berlyno kavinėje, kad trejetą iš jų palydėtų į frontą. Jie jauni, mano,  kad visas pasaulis jiems po kojomis, tereikia jį užkariauti. O toliau prasideda pragaras.  1941 m. rusiškos žiemos ir Kursko mūšio pragaras, Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklos  ir Berlyno kalėjimų siaubas. 1945-ųjų vasarą jie vėl susitinka toje pačioje kavinėje. Bet  tai jau visiškai kiti žmonės – be iliuzijų, nesuvokiantys, kaip gyventi toliau" - LRT  filmo aprašas

3 x 1val. 30min = 4 val. 30 min. emocijų, įtraukiančio scenarijaus, puikiai scenarijų  perteikiančios režisūros, profesionalaus operatoriaus darbo ir lengvo, vos pastebimo  kompiuterinių efektų panaudojimo, Sunku dėstyti mintis, vos prieš porą minučių prabėgus  titrams, bet manau "šviežios" emocijos netrukdys adekvatiems pastebėjimams lietis.

Filmo scenarijus paremtas tikrais faktais, visi pagrindiniai veikėjai gyveno antro  pasaulinio karo metu. Istorija užrašyta remiantis gyvųjų atsiminimais. Nieko įspūdingo, atrodo juk daugelis to laikmečio teminių filmų paremti amžininkų atsiminimais. Bet šis filmas kažkuo išsiskiria iš Antrojo pasaulinio karo temomis kurtų filmų krūvos. Nors ir pasirinktas epinis scenarijaus modelis, bet manau jis skiriasi tuo, kad jame nėra dažno „generolų karo" modelio. Čia neišvysime aukščiausių Nacistinės Vokietijos postus užimančių karininkų, masinių mūšių scenų ar pačio Hitlerio. Dėmesys skiriamas penkiems draugams užaugusiems tame pačiame Berlyno  kvartale. Jie visi skirtingi, bet jų niekas negali išskirti. Tačiau 1941-ųjų vasarą jiems  tenka susitikti ir pasakyti vienas kitam sudie. Trys iš jų turi vykti į frontą - Vyresnysis leitenantas Vilhelmas, jo jaunylis brolis Frydhelmas ir medicinos sesuo Šarlotė. Dainininkės talentą turinti Greta ir žydas Viktoras lieka Berlyne. Bent jau manė liksiantys... Manė išsiskiriantys iki Kalėdų.

„Mūsų motinos, mūsų tėvai“ daug dėmesio skiriama detalėms, taikliems. Dažnas filmo bruožas, neparodyti kas vyksta ar įvyko, tai perteikiama ženklų  ir asociacijų kalba. Viso filmo metu vedama paraleli pakartojimo, simbolių linija  jungianti pasakojimo pradžią, vidurį ir pabaigą. Tai bendra draugų atsisveikinimo metu padaryta fotografija, Gretos daina, filosofinės frazės, požiūrių modeliai ir svarbiausia jų kaita.

Gyvenant XXI a. ir žinant istorinį kontekstą galima matyti taikliai perteikiamą to meto absurdo, naivumo, garbės troškimo ir idealogijų iškreiptumo vaizdą. Viltį, tikėjimą ir skirtingų nuomonių susirėmimą susidariusios padėties klausimu. Filme daugiau mažiau paliečiami visų likimų žmonės - kariai, aukštuomenė, valstiečiai, žydai. Tačiau tai nėra istorija apie žydų genocidą, tiesa ši istorijos dalis, sakyčiau, paliečiama per mažai, nors genocido pradžia ir vystymasis pateikiami aiškiai ir taikliai.

Kalbant apie operatoriaus darbą, nėra ką daug ir tuščiažodžiauti. Profesionalus, kinematografinis kameros sudėjimas, kompozicija. Puikus ir kito personalo darbas, kokybiškas ir subtilus objektų, erdvių apšvietimas. Iki galo „išdirbtas" dailininkų darbas, apranga, baldai, spalvos, reklaminės iškabos. Audio takelis daug kuo neišsiskiria ir stebuklu pavadinti negalėčiau, bet bendrame vaizdo ir garso rezultate priekabių net ieškodamas vargu ar rasčiau. Susižavėjau postprodukcine spalvų palete, parinkti atspalviai suteikė išskirtinę nuotaiką ir visus vaizdo ir garso aspektus sujungė į vieną bendrą visumą.

Svarbu paminėti ir šio filmo sukeltus atgarsius Europoje, o ypač filme įtrauktose šalyse.  Ukrainai ir Lenkijai kilo pasipiktinimas, dėl vaizduojamo iškreipto jų piliečių elgesio. Rimvydo Laužiko nuomone vienas iš šio filmo tikslų yra siekis „išbaltinti“ nacistinės Vokietijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Esą Lenkijoje holokaustą vykdė lenkai, o Ukrainoje – ukrainiečiai ir apskritai, kad vokiečiai niekuo dėti, jie tokios pat nacizmo aukos kaip ir visa Europa.

Aš manau, kad neturime teisti visos tautos ir kabinti pasiteisinimo etiketės kiekvienam ta tema kurtam filmui. Tuomet Vokietijoje buvo visko, ir pakvaišusių fanatikų užsidegusių Hitlerio vienos tautos idėja, tiek padėtį suprantančių, žmoniškumo turinčiu žmonių, kuriems neliko nieko kita kaip plaukti pasroviui su visa nacizmo mašina.

M.E.

BBC anonsas ir 3 filmo dalys lietuviškai apačioje

Savaitės renginiai Klaipėdoje 12_29 - 01_04

Henrikas Urbonas tęsia tradiciją ir vėl dalinasi ateinančios savaitės renginiais! Ačiū jam!

Pasidalink, kad ir kiti žinotų kas kas vyksta!

#Klaipeda #aktyvusmiestas #renginiai

Pasportuoti: 
http://bit.ly/1s22AH9http://kenguros.lt/

Prie eglutės: http://bit.ly/1vtIctc

Pirmadienį: 12-29http://bit.ly/1BebHUI (LAIMA VAIKULĖ NAUJAMETINIS KONCERTAS)
http://bit.ly/1AXlWyC (Koncertas La Stravaganza: kerintis išradingumas)
http://bit.ly/1vBZlC5 (Opera „La Traviata”)
http://on.fb.me/1wUK1oK (Ilgalaikių santykių kūrimo praktiniai užsiėmimai)
http://on.fb.me/1tbqF9o(Koncertas „Klepas ir pica”)

Antradienį: 12-30http://bit.ly/1wUKC9R (Baletas „Gulbių Ežeras”)
http://bit.ly/1BhUbyC  (Šokio projektas „Ana Karenina”)
http://bit.ly/1H7LomG (Koncertas „Johann`o Strauss`o  valsai ir polkos” )
http://bit.ly/1xBfuNM (Kolektyvinis bėgimas)
http://on.fb.me/1H7L47v (Spektaklis „Anti-opera PAMOKA”)
http://bit.ly/1x9cpFd (Bendruomenės Joga)

Trečiadienį: 12-31
http://bit.ly/1wUOdEQ (AKTORIŲ TRIO – NAUJAMETINIS JUBILIEJINIS KONCERTAS)
http://bit.ly/1trvxgr (Koncertas „Pats nuostabiausias metų laikas”)
http://bit.ly/1Bed2er (Koncertas „The Beatles Show: New Year In Liverpool’s Style”)
http://bit.ly/16FZyP4 (Naujametinis Klaipėdos kariliono koncertas)
http://bit.ly/1x98Gaz (OVIDIJUS VYŠNIAUSKO ir „TABASCO” koncertas „HAPPY NEW YEAR!”)
http://on.fb.me/1xZ4RVs (Naujųjų metų vakarėlis „Rock Around the Clock”)
http://goo.gl/kaCFlp (PRESTIGE NEW YEAR: LINAS ADOMAITIS GRAND SHOW)
http://on.fb.me/147F2pI (Vakarėlis su DJ Vitalij Lipo)
http://bit.ly/1Beccyc (Donato Montvydo koncertas)
http://bit.ly/1AcpkW8  (2015 metų sutikimas bare ,,Eldorado")
http://bit.ly/1wULNWH (New Year 2015 @ Fabrik Club)
http://on.fb.me/1xamznd (Naujieji Metai @ Kaštonas)

Ketvirtadienį: 01.01
Nauji metai!

Penktadienį: 01.02
Gedim lito ir ilsimės (arba pasidalinkite renginiu)

Šeštadienį: 01.03
Gedim lito ir ilsimės (arba pasidalinkite renginiu)

Sekmadienį: 01.04
http://bit.ly/1trsTax (LKL: „NEPTŪNAS„ – „MAŽEIKIAI”)

Šaltinis: čia

Amanda Charchian (NSFW)

Amanda Charchian - tai vaizduojamosios dailės menininkė iš Los Andželo.

Jos portfolio sudaro fotografija, skulptūra ir kinas. Bet šį kartą daugiau dėmesio skirsiu jos fotografijoms.

Amanda turi gabumą kurti nepaprastą surealų ryšį su stebėtojo jausmais. Tai ji pasiekia savo išskirtiniu dėmesiu lokacijų paieškai, kompozicijai ir šviesos efektams. Šiek tiek postprodukcijos magijos, spalvų korekcijos ir matomas rezultatas pasiektas.

Gamta ir moterų erotiškumas dominuoja autorės darbuose. Man asmeniškai vertinant Amandos darbus sunku į juos žvelgti kitaip nei iš vyro perspektyvos.Tačiau  Amanda sugeba išlaikyti atstumą ir intymumą tuo pat metu. Subtiliai perteikiamas moteriškas jautrumas užrakintas paslaptingumu ir intriga. 

Amandos fotografijos perkelia  veikėjus į formas kurių mums dar neteko matyti.

Kas išskiria Amandą, tai jos gebėjimas sukurti painiavos atmosferas su absoliučia ramybe jose. Tai kontrastas kuris įtraukia į nuotraukas ir priverčia jaustis tarsi nusileidus kitoje planetoje. Amandos kuriami veikėjai atrodo kaip išskirtiniai, tam tikri asmenys paimti ir  perkelti į kitą erdvę – tą kurioje jiems skirta būti. Keisti, bet tuo ir gražūs kraštovaizdžiai leidžia veikėjams paskęsti autorės fantazijose.

Noriu įspėti, kad tai kontroversiškas turinys ir nėra saugus žiūrėjimui darbe, siauro požiūrio žmonių apsuptyje ar šeimyniškoje aplinkoje. 

Nors... Gal ir pasikvieskit savo vadovą, tuos draugus ir tėvus, lai praplečia savo akiratį. KAŽKUO ŠVIEŽIU.

M.E.

Daugiau informacijos ir darbų čia

Remtasi straipsniu:http://witness-this.com/darkroom/amanda-charchian

Kelionė

Foto - Modestas Endriuška

A. Čekuolis. Pirmas didelės audros griaustinis

Shutterstock nuotr.

A. Čekuolis. Pirmas didelės audros griaustinis
Algimantas Čekuolis,
Žurnalas „Valstybė“
2014 m. gruodžio 27 d. 17:39

Laisvosios rinkos ekonomika, kitaip – kapitalizmas, serga. Sukūrė daug gero, o dabar iš krizės eina į krizę. Reikalinga operacija. Tik ją turi atlikti pats ligonis.

Mūsų mielasis kapitalizmas pūva. Jis dar gyvas. Ir labai gyvas. Tokia ir esmė, kad jis gyvas, bet pūva kaip lavonas. Jį ėda gangrena. Tik neskubėkite manęs smerkti ir priskirti prie bolševikų. Daugelis surauks antakius, tarsi blogai kalbėčiau apie meilę Tėvynei ar motinai. Juk kapitalizmas (mandagesnis jo pavadinimas – laisvas verslas, privataus turto laisvė) sukūrė žmonijos gerovę, neregėtą prieš 100 metų. Išlaisvino žmogų ir mokslo jėgas, kurios dabar atranda arba sukuria daugiau negu žmonija per visą jos egzistavimo laikotarpį. Nuo medicinos iki kvantinės mechanikos, genetikos, nepaprastai derlingų sėklų, stebuklingų transporto, ryšių priemonių, televizijos, kuri jau ne tinklu apdengė mūsų planetą, bet tarsi patalais ją apklojo. Bet kur būdamas gali matyti, kas ir kur vyksta arba neseniai vyko pasaulyje. Ir vis tiek sakome, kad mažai. Reikia daugiau!

Iš tikrųjų, visiems neužtenka. Kai kas gyvena labai blogai. Pusė pasaulio skursta. Skurdo zonos mažėja, bet tam, kuris neturi ką duoti vaikams pavalgyti šiandien, pasaulio statistika – jokia paguoda.

Kitas dalykas, kad kapitalizmą jau seniai daug kas ruošėsi palaidoti – Vladimiras Iljičius Leninas, Nikita Chruščiovas, – bet jiems nieko neišėjo. Patys buvo palaidoti drauge su savo sukurtu utopiniu visai negyvenimišku socializmu.

Nesu iš jų kompanijos. Bet negaliu tylėti, kai matau faktus. Netyli ir viso pasaulio ekonomistai. Ligos simptomai aiškūs. Jeigu nuolat krizės, jeigu žmonių gerovė auga lėtai, daug lėčiau negu auga gamyba, jeigu pagaminti batus, audinius, mėsą ar sviestą dabar kainuoja pigiau, tai ir produktas turėtų būti gerokai pigesnis, ir jo turėtų užtekti visiems. Bet taip nėra. Žmonės išsimokslinę, o darbų visiems neužtenka. Kai krizė, tai kaltinama krizė, bet ir po jos ne ką geriau. Pramoninėse šalyse, tarkim, JAV – 7–8 proc. darbo jėgos, Prancūzijoje – nuolat 10 proc. žmonių negali rasti darbo. Lietuvoje nedarbas nuolat siekia 10–12 proc., bet būtų daug didesnis, jeigu iš mūsų darbo jėgos nenusiurbtų Airija, Didžioji Britanija, Norvegija ir kitos šalys.

Europoje ir Šiaurės Amerikoje dar nieko. Visą platųjį pasaulį nedarbas purto kaip priešmirtinės stadijos drugys. Ir jis nesumažės, nes sumažėti negali. Egipte prieš 40 metų buvo 20 mln. gyventojų, dabar – 90 milijonų. Kur jie gali dirbti? Tačiau ne žmonių prieaugis esmė. Esant tinkamai sanklodai, vienas žmogus padaro gerokai daugiau negu sunaudoja. Gamyba Egipte irgi ūgtelėjo, bet ne keturis kartus, net ne dvigubai. Ar galima stebėtis, kad ten įvyko revoliucija? Kelių ieškodama šalis nuėjo – ką padarysi... – islamiškojo fanatizmo keliu ir turėjo būti įsprausta į karinės diktatūros rėmus.

Ne kas kitas, o vargas, negalėjimas rasti sau vietos gimdo terorizmą, ir jo metastazės niekas nesulaikys, kad ir ką darytume. Todėl jo malšinimas ginklo jėga neduoda nieko, tik paskleidžia užkratą. Jis tampa stichinis, neorganizuotas, todėl sunkiai išlukštenamas. Osama bin Ladenas buvo nukautas, jo kūnas brezentiniame maiše išmestas nežinomoje Indijos vandenyno vietoje. Ar daug padėjo?

Buvo laikai, kai išsivysčiusių šalių pramonė bėgo į Aziją, kur darbo rankos pigesnės, ir buvo kaltinama, kad tas pabėgimas kuria Europoje ir Amerikoje nedarbą.

Indija ir Kinija gerokai pasikėlė. Žmogus per dieną ten jau gali suvalgyti ne vieną, o du puodelius ryžių ir gabaliuką vištienos. Tose šalyse atsirado vidurinė klasė. Ir stebėtinai greitai – didžiuliai būriai milijonierių ir milijardierių. O kai Azijos darbininkai pradėjo reikalauti trečio puodelio ryžių, pramonė iš ten ėmė bėgti atgal. Namo. Azijoje ji irgi liko, daugeliu atvejų nebuvo išmontuota, dirba ir vietos rinkai, ir eksportui.

Bet su į Ameriką ar Vokietiją pargrįžusia įranga įvyko stebuklas. Tarkim, įmonėje, prieš jai pabėgant, dirbo 3 tūkst. žmonių, o jai grįžus darbus gavo tik 300. Tačiau gamybos mastas padidėjo, kokybė pagerėjo, savikaina sumažėjo. Kaip? Verslininkai davė komandą maksimaliai mechanizuoti gamybą, kurti robotus ir pastatyti juos dirbti. Iš pradžių tai milžiniškos, milijardinės išlaidos. Bet jos greitai atsiperka, nes įmonė gali veikti, jeigu to reikia, visą parą, niekas nereikalauja mokėti už viršvalandžius ir sekmadienius, niekas neišeis su plakatais protestuoti.

Yra toks pašmaikštavimas. Pastatė naują, modernią gamyklą. Kai ji pradėjo veikti, užrakino duris. Paliko tik du etatus. Sargo ir šuns. Sargas reikalingas šuniui šerti. O šuo reikalingas, kad neleistų sargui kištis į gamybą.

Panašiai veikia jau daug įmonių, o naujosios visos projektuojamos ir statomos pagal tokį kurpalį. Verslininkams jos sužeria puikų pelną. Ir tuo keliu einant kyla pramonės gamyba. Žemės ūkyje, maisto gamyboje – irgi. Kils toliau. Nes protai dirba, ir stabdyti jų nevalia. Taip pat idiotiška būtų bandyti vėl keisti gamybinius santykius, t. y. atimti iš privačių rankų gamybos įrankius – fabrikus, laukus, žemės gelmių turtus, kasyklas, ir perduoti – kam? Kolektyvams. Turbūt. O gal vėl valstybei? Bet Rusijos revoliucija parodė, kad tas kelias tik atrodo geriausias. Iš tikrųjų jis blogiausias. Be savininko nieko neišeina. Žmonės badavo sėdėdami ant juodžemio. Rusijos eksperimentas buvo pakartotas bent 20 šalių. Rezultatas visur vienodas. Kinija sugebėjo pasilikti tik išorinį raudoną luobą, o visą mechanizmą pakeitė į kapitalistinį. Kuba tai daro dabar. Tada – išeina.

Algimantas Čekuolis © DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Negalima net bandyti atimti iš savininko gamybos priemonių, nes jis priešinsis. Tada viskas sugriaunama. Per revoliuciją subyra viskas, o paskui ilgai ir nesėkmingai bandoma atkurti.

Tačiau kapitalizmas irgi netobulas, tai jau visi mato. Garsūs ekonomistai praėjusio amžiaus pradžioje apskaičiavo, kad jeigu Amerika ir toliau bus moderninama tokiu pačiu sparčiu tempu, tai XX a. pabaigoje darbo diena visiems galės būti sutrumpinta iki keturių valandų, darbo dienų per savaitę bus tik keturios, o gyvens visi gerai. Rojus.

XX a. pabaiga atėjo ir praėjo, gamybos moderninimas ne tik nesustojo, bet lėkė pirmyn dar didesniu, tiesiog neregėtu tempu. Atsirado kibernetika, kurios XX a. pradžioje nebuvo, nors Johnas Maynardas Keynesas numatė, kad kažkas panašaus turi atsirasti. Iš jos išaugo visas informacinės technologijos miškas, automatizavimas, robotizavimas, puikūs ryšiai ir susisiekimas. Vien aviacija kaip pažengė! Tačiau rojus darbo žmonėms taip ir neatėjo. Atvirkščiai. Streikai beveik nevyksta, nes savininko dabar streiku nepagąsdinsi – gatvėje daug laukiančiųjų

Protesto prieš esančią sanklodą demonstracijų buvo krizės pradžioje. Daugiausia jaunimo, kuriam visame pasaulyje su darbu striukiausia. Protestai greitai išsisėmė, nes jie buvo anarchistiniai. Jokios programos, ką daryti, neturėjo. Ką gali reikšti šūkis „Užimkime Volstritą“? Policija neleido, be to, ką būtų darę užėmę? Kitas šūkis, minioms apsupus banką, buvo „Jump, jump!“ (liet. „Šok žemyn!“). Omenyje turime 1930-ųjų krizę. Bankrutuojančių bankų vadovai tada neretai nusižudydavo – šokdavo iš dangoraižių. (Dabar bankų valdytojai nesižudė. Per krizę kai kurie uždirbo dar daugiau. Bet paprastiems ir vidutinio rango bankų darbuotojams tikrai buvo blogai: nuolatinis stresas, darbas po darbo valandų ir per išeigines be papildomo užmokesčio tapo norma. Jie neištveria, protas pasimaišo arba žudosi. Šiemet Niujorko Volstrite ir Londono Sityje fiksuotos 23 jaunų bankininkų savižudybės.)

Mūsų sistemai turi būti atlikta didelė operacija. Problema ta, kad ją turi atlikti sau pats ligonis ir be skausmą malšinančių priemonių. Tai labai sunku, gal net neįmanoma. Pagrindinis ligos simptomas – kapitalo akumuliacija, susikaupimas nedaugelio žmonių rankose. Prancūzijoje dabar 10 proc. turtuolių priklauso 62 proc. šalies turto, vargingiausiai daliai – tik 4 procentai. Visai vidurinei klasei ir ūkininkams dar liko 36 proc. turto. Jungtinėse Valstijose atskirtis dar didesnė: turtuoliai valdo 72 proc., vargingiausieji – 10 proc. turto.
Visame pasaulyje panašiai, įskaitant ir Kiniją. Visur pasibaigė kaita, žmonių judėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą. Nes mažai uždirbantis ar darbo neturintis žmogus negali savo vaikų leisti į geras, brangias mokyklas. Graži legenda, kaip gatvės batų valytojas tapo milijonieriumi, – jau užmiršta pasaka. Pakilimas į viršų keliolika laiptelių jau nepriklauso nuo žmogaus gabumų ar darbštumo. Tik nuo to, koks turtingas jis buvo dar gulėdamas vystykluose. Kartojasi tai, kas buvo feodalizmo laikais. Yra išimčių, jų visada būna, bet jas gali suskaičiuoti ant pirštų.

Tragiškai padėčiai išlyginti paprastų būdų nėra. Darbininkų klasė tapo nereikšminga net Kinijoje, Indijoje ar Bangladeše.

Šį visą prieštaravimų kamuolį atskleidė jaunas prancūzų mokslininkas Thomas Piketty (g. 1977), prestižiškiausių Paryžiaus aukštųjų mokyklų ir Harvardo dėstytojas, ir keli kiti garsūs ekonomistai, tokie kaip Dani Rodrikas ir Susan Margaret Collins. Specialistai su jais nesiginčija, jų analizės neatmeta. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas Th. Piketty pavadino mūsų dienų Marxu ir Tocqueville’iu. Jaunąjį ekonomistą priėmė Prancūzijos prezidentas François Hollande’as, JAV finansų ministras Jacobas Lew ir Tarptautinio valiutos fondo pirmininkas. Th. Piketty pasakė kalbą Jungtinių Tautų forume. Jo knyga „Capital in the Twenty-First Century“ (liet. „Kapitalas XXI amžiuje“) milijoniniu tiražu išleista 12 valstybių.

Kokią išeitį jis siūlo? Jeigu norime išvengti revoliucijų ir maištų, sako jis, būtina sumažinti kapitalo augimą, o tam reikia padidinti mokesčius, mokamus už dideles pajamas. Th. Piketty apskaičiavo, kad padidinus ir šiaip jau didelius mokesčius už 1 mln. dar 1 proc., o už 1 mlrd. – dar 10 proc., užtektų visiems. Būtų galima nemažai pridurti prie visų rūšių atlyginimų ir pensijų. Tačiau tai turi būti padaryta visame pasaulyje, kitaip nieko neišeis, nes įmonės bus registruojamos vadinamuosiuose mokesčių rojuose, kur mokesčiai maži.
Bet tam, kad toks dalykas būtų įvestas visame pasaulyje, reikia pasaulio valdžios. Ji turi turėti teisę kištis į kai kurių nepriklausomų valstybių reikalus. Kol kas tai – neįsivaizduojamas dalykas.

Tik nepulkime į glėbį naujiems bolševikams! Toks pasikeitimas turi būti padarytas be prievartos. Kitaip viską vėl pradėsime iš pradžių. Sunkus uždavinys. Kol diskusija vien tarp mokslininkų – ramu. Bet kai Prancūzijos prezidentas F. Hollande’as pasiūlė dideles pajamas apmokestinti 80 proc. siekiančiu mokesčiu, jį pradėjo karti ir jau baigia sutrypti kojomis. Jame rado visas pasaulio ydas. Nufotografavo juodais odiniais drabužiais apsivilkusį žmogų, motociklu išvažiuojantį iš Eliziejaus rūmų, galva ir veidas uždengti šalmu, atrodo kaip skruzdėlė, ir visa spauda sukliko: „Prancūzijos prezidentas važiuoja pas mergas!“ Niekas nežino, ar po tuo šalmu tikrai buvo jis. Be to, Prancūzijoje tokie dalykai iki tol niekam nerūpėjo.

Mūsų prezidentė vienu svarbiausių uždavinių laiko ekonominės atskirties – lietuviškai sakant, nelygybės – sumažinimą. Pamatysime. Jeigu vykdys, kriaušytės pasipils ir ant jos galvos.

Atskirties mažinimo tema pastaraisiais metais tapo svarbiausia ekonominėje literatūroje. JAV tokiam mažinimui pritaria net keliasdešimt didžiųjų milijardierių, tarp jų Warrenas Buffettas ir Billas Gatesas. Dalis JAV milijardierių ne tik sutinka su didesniais mokesčiais ir net jų reikalauja, bet ir paaukojo didelę dalį savo sukaupto turto visuomenės gerovei. Toks elgesys rodo, kad verslo elitas Vakaruose suvokia, jog pasaulis keičiasi, todėl augant kapitalo koncentracijai ir technologinei pažangai rūpintis tik dar greitesniu kapitalo kaupimu yra tolygu pasmerkti pasaulį didėjančiai priešpriešai, o tai anksčiau ar vėliau peraugs į konfliktus.

Tačiau akivaizdu, kad jei per kitą krizę kapitalistinį pasaulį užlies socialinių neramumų banga, bus ir ramybės oazių, tokių kaip Švedija. Šioje kapitalistinėje valstybėje augant ekonomikai procesas nuolat juda kapitalo ir visuomenės interesų balanso link. Ką tik rinkimus laimėję kairieji jau ketina didinti mokesčius turtuoliams, kurie ir taip moka gerokai didesnius progresinius mokesčius.
Ir dar viena naujiena. Kai kuriose žinybose, net ir privačiose, įvedama keturių darbo dienų savaitė. Ne aštuonios, o keturios darbo valandos. Ir ką jūs sau manote? Darbas eina ne blogiau, net geriau negu anksčiau. Dar ne tai, ko reikalauja Th. Piketty, bet jau į tą pusę. O įdomiausia tai, kad juk ši valstybė, nepaisant humanistinio kapitalizmo veido, yra viena konkurencingiausių pasaulyje. Taigi, kas trukdo ir kitoms būti tokioms pat ir kartu audrų pavojų sumažinti iki minimumo?


http://www.delfi.lt/verslas/verslas/a-cekuolis-pirmas-dideles-audros-griaustinis.d?id=66226938#ixzz3N7NS4K3C